Emocinis paleidimas – ne tai, ką darai su galva. Tai tai, ką pagaliau leidiesi jausti.

lgą laiką bandžiau spręsti viską protu. Analizuodavau, aiškindavausi, kalbėdavausi su savimi. Kol supratau – emocijos nori būti ne suprastos, o paleistos.

Paleidimas nėra „atsikratymas“. Tai – leidimas sau pagaliau jausti. Tai gali būti ašaros, riksmas į pagalvę, kūno drebėjimas ar kvėpavimas, kai viskas viduje ima „tirpti“.

Štai keli dalykai, kurie padeda man paleisti, kai viduje kaupiasi tai, ko nebegaliu nešti:

1. Kvėpavimas su garso iškvėpimais. Gilus įkvėpimas – garsus iškvėpimas. Be jokio grožio. Kaip išeina, taip ir gerai. Garso paleidimas – emocijų durų atidarymas.

2. Rašymas be cenzūros. Tiesiog rašau viską, ką jaučiu. Be taisyklių. Be gražinimų. Kartais rašau keiksmažodžiais, kartais rašau apie skausmą, kurį ilgai slėpiau.

3. Leidimas sau verkti. Verkti ilgai, tyliai, garsiai. Nes ašaros – ne silpnumas. Tai išėjimas. Išsivalymas.

4. Kūno darbas – kartais reikia išjudinti kūną taip, kad viskas, kas užspausta, pradėtų tekėti. Bioenergetiniai pratimai, drebėjimas, ritmingi judesiai.

5. Nesmerkti savęs už tai, ką jauti. Emocija nėra bloga. Ji tiesiog yra. Ji atėjo – kad parodytų. Ir išeis, kai būsi pasiruošusi ją priimti.

Kai paleidi – grįžta vieta. Vieta sau. Ramybei. Naujam kvėpavimui.